18 Gru

2017-ieji - mokyklos jubiliejiniai metai. Gruodžio 15 dieną susikaupę bendruomenės nariai, nešini progimnazijos ir Lietuvos vėliavomis, rinkosi šv. Antano Paduviečio bažnyčioje į vyskupo Rimanto Norvilos, buvusio mokyklos mokinio, aukojamas mišias už esamus ir buvusius mokyklos mokinius, mokytojus, visus artimuosius.

Gruodžio 16 dieną į mokyklą po vieną ir būreliais šurmuliuodami skubėjo buvę mokyklos mokiniai ir mokytojai. „Įsivaizduoji, dvidešimt metų praėjo...“, „Auklėtoja, kaip gyvenate?“, „Direktore, nepažįstate manęs? Kairys!“ - nostalgiškai skambėjo iš suaugusių, prieš kelis dešimtmečius mokyklą baigusių mokinių lūpų.

Sausakimšoje mokyklos aktų salėje susirinkusieji buvo pasveikinti dabartinių progimnazijos mokinių prisiminimus keliančiu valsu ir išjudinančiu gatvės šokiu. Šventės vedėjai sveikino visus sugrįžusius, tuos, kieno gyvenime mokykla buvo ir tebėra svarbi prisiminimų erdvė. „Šiame pasauly iš tiesų/ Yra labai daug paslapčių“ - dainavo progimnazijos mokinių choras „Vaikystės aitvarai“. Sveikindama bendruomenę ir linkėdama jai klestėjimo, žydėjimo ir mokinių, garsinančių šalį, 16 laidos abiturientė Jūratė Duobaitė dalijosi šiltais prisiminimais apie neramų laukimą prieš pakviečiant atsakinėti.

Garsių aplodismentų sulaukė dainą „Strazdas“ atlikusi šeštokė Milėja Stankevičiūtė.

„Nėra buvusių mokytojų“ - sakė renginio vedėjai pranešę, kad per penkis dešimtmečius mokykloje dirbo 396 mokytojai. Tylos minute buvo pagerbti amžinybėn išėję mokyklos darbuotojai ir mokiniai. Dabartiniai mokytojai susirinkusiuosius sveikino šiek tiek pakeista visiems žinoma daina „Šiam pasauly“. „Ąžuolais berniukai virtę, o mergaitės - liepomis“ - žvelgdami vieni į kitus stebėjosi šventės dalyviai.

Andrius Kupčinskas, 25 laidos mokinys, progimnazijos mokinės tėtis, šmaikščiai priekaištavo, kad negali padovanoti muzikinio sveikinimo, nes mokykla neišmokė dainuoti. „Bet fizikos išmokė“ - ir salėje nuvilnijo pritariamas juokas. Sveikintojas kvietė visus absolventus prisidėti prie mokyklos, kuri turėjo didelės įtakos jų gyvenimui, ateities, kad mokykla išliktų vieta, kur mokoma ir mokomasi.

Po jungtinio 1-8 klasių mokinių choro dainos „Sparnai gerumo“ į susirinkusiuosius kreipėsi šventės svečiai. Kauno Juozo Urbšio katalikiškos mokyklos direktorius Paulius Martinaitis, sveikindamas mokyklos bendruomenę, sakė, kad su mūsų bendruomene jaučia ypatingą ryšį dėl ilgalaikio gražaus bendradarbiavimo ir linkėjo kiekvienam svajonių.

Justas Nugaras, 36 laidos abiturientas, VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto dekanas, kalbėjo, kad mokykloje išmoktos pamokos ir įgyti gebėjimai reikalingi ir darbe, ir kasdieniame gyvenime. „Griežtas žodis turi būti sakomas iš didelės širdies” - dalindamasis šiltais prisiminimais ir teikdamas dovaną mokyklai baigė Justas Nugaras.

Kaip kiekvienai sporto komandai reikalingas treneris, taip mokyklai reikalingas vadas - direktorius. Per penkis dešimtmečius mokyklai vadovavo keturi direktoriai. Jautriais prisiminimais dalijosi  antrasis direktorius Antanas Jančiauskas, kuris šiltais žodžiais minėjo buvusius bendražygius. Net trisdešimt vienerius metus mokyklai vadovavusi direktorė Zita Biruta Dominaitienė jaudindamasi linkėjo visiems laimės, kiekvieno suprantamos savaip, džiaugsmo ir neblėstančios šypsenos. Jau trečius metus mokyklos vairą tvirtai laikanti direktorė Jekaterina Juknevičienė sakė, kad mokykla – tai ne pastatas, o žmonės. „Penkios minutės muzikos geriau nei penkios tabletės“ – skirdami N. Paganinio kūrinius ir linkėdami, kad mokyklai niekada netrūktų mokinių, sakė smuikininkas Gediminas Dalinkevičius ir jo kolega gitaristas Simas Bušma. 

Po šventinės dalies visi pasklido po mokyklos erdves. Susitikę fotografus, prašė įamžinti džiugius susitikimus, dairėsi po buvusias klases, ieškojo senų suolų, bendravo su mokytojais ir bendraklasiais. Pasivaikščioję koridoriais, rinkosi jaukiam pokalbiui šventiškai papuoštoje valgykloje. Ilgai netilo kalbos, juokas... Kaip senais gerais laikais...

Šventės akimirkos ČIA.